Zofia Błażko – tikras tapytojos ir unikalios menininkės portretas

Šiandien pristatau jums unikalų personažą. Ji yra baigusi magistro studijas Gdansko dailės akademijoje, tapybos specialybę. Moteris, kurios gyslomis teka meilė Renesansui, literatūrai, kelionėms ir sportui. Kas išeis iš šio ryšio ir kokį gyvenimo būdą jis nuves? Zofia Błażko? Jei norite su ja susipažinti, perskaitykite straipsnį.

Kada įsitikinote, kad tapyba yra jūsų gyvenimo aistra?

Neatsimenu, ar kada nors turėjau tokį jausmą. Piešimas ir tapyba mane lydėjo kiek save prisimenu. Man tai natūrali būsena, kaip ir kvėpavimas, o kaip be oro, be tapybos negaliu veikti. Tikriausiai gimiau su tokia aistra ir giliai tikiu, kad jos neištversiu.

Iš kur kyla idėjos jūsų darbui?

Idėjų semiuosi iš gyvenimo.

Ar nupiešti žmonės tikri?

Taip, visi vaizduojami modeliai yra žmonės, kuriuos aš asmeniškai pažįstu. Labai ilgą laiką piešiau tik žmones iš artimiausios aplinkos – pažįstamus ir draugus.

Laikui bėgant tai pasikeitė. Pradėjau keliauti po pasaulį ieškodama „naujų paveikslų veidų“. Kai kas nors patraukia mano dėmesį gatvėje ar tarp draugų draugų ir nusprendžiu, kad norėčiau pavaizduoti tokį žmogų,tada siūlau susitikti. Tada turiu galimybę daugiau sužinoti apie būsimą modelį, stebėti, kaip jis elgiasi, pažinti jo jautrumą. Tik taip galiu parodyti kažką daugiau nei tik paviršutiniškumą.

Kodėl stipri koreliacija su Art Deco tendencija?

Tiesą pasakius, aš taip stipriai nesitapatinu su Art Deco. Manau, kad daugiau įkvėpimo semiuosi iš Renesanso laikotarpio tapytojų. Tačiau abiejų laikotarpių menininkų veikla yra plačiai susijusi Supratau siekdami išreikšti ir įamžinti grožį, tai buvo jų interesų ir tikslo tema. Tas pats tikslas ir veiksmas mane įkvepia.

Ar Art Deco įtakoja jūsų gyvenimą šiandien?

Tikriausiai tam tikru mastu, kaip ir kiti man žinomi stiliai, jie nesąmoningai įtakoja mano kūrybą. Neseniai grįžau iš kelionės į Florenciją ir galiu pasakyti, kad naujausiame mano paveiksle jau matyti italų renesanso įtaka.

Jūsų paveiksluose matyti daug daugiakultūriškumo, ar tai daugybės kelionių aplink pasaulį pėdsakas?

Taip, savo pirmąjį didelį meninį projektą įgyvendinau iškart baigęs universitetą, per rezidenciją Jour et Nuit Culture Paryžiuje. Turėjau galimybę pavaizduoti ten sutiktus į Prancūziją atvykusius emigrantus, etninė įvairovė mane labai žavi. Kurdama kitų tautų žmonių portretus noriu ne tik įamžinti jų fizinius skirtumus. Prieš pradėdamas dirbti su paveikslu, pirmiausia stengiuosi pažinti modelį įvairiais aspektais, t.y jo kultūrą, religiją, filosofiją… Per keturių mėnesių meno stipendiją Senegale pavyko padaryti man ypatingus portretus. ir tikras. Prieš pradėdamas dirbti prie drobės, iš pradžių daug laiko praleidau su būsimais modeliais, kad pabandyčiau suprasti šiuos žmones, bent iš dalies skaičiau ir Koraną, turėjau asmeninį vietinės kalbos mokytoją „Wolof“. Taip pat turėjau unikalią galimybę pakeliauti po gražų ir saulėtą Senegalą, sutikti šiltų žmonių ir unikalių vietų. Tai mane nepaprastai praturtino viduje.

Daugiau tapybos ar fotografijos?

Tapau ir piešiu nuo mažens. Mano nuotykis su fotografija atsirado daug vėliau. Būtent Gdynės Orlovo dailės vidurinėje mokykloje pradėjau gilintis į fotografijos alchemiją. Per pamokas vis dar naudojome analoginę techniką. Turėjau senelio „Zenit“ fotoaparatą, ant kurio objektyvo buvo išgraviruotas dedikacija, nuotraukas ir filmukus ryškinau pats… Dailės vidurinėje mokykloje toliau studijavau fotografiją, pasirinkau šio dalyko fakultetą. Pradėjau pirmąsias tapybos studijas, o po metų pradėjau ir antrą sritį – fotografiją… Dabar fotografija ruošiu kompozicijas, kurios man padeda kurti paveikslus.

Antroji meilė po tapybos?

Yra trys vienodos aistros, kurios yra svarbi mano gyvenimo dalis. Sportas, literatūra ir kelionės.

Sportas man visada buvo labai svarbus. Tiesa, niekada to neužsiėmiau profesionaliai ir nedalyvavau ekstremaliose sporto šakose. Tačiau sportas man padeda pasisemti reikiamos energijos, kuri leis daug valandų praleisti prie molberto.

Ne visada buvau skaitymo mėgėja, bet, laimei, pasikeičiau… Dabar dažnai skaitau ryte ir važiuodama į studiją. Tai tapytojų biografijos, kartais filosofiniai pamąstymai ar kitoks turinys, galintis praturtinti mane viduje. Tapydamas – jei daugiau susikaupimo nereikia – ar tema mane žavi – klausausi audioknygų.

Man kelionės yra unikali galimybė pasisemti naujų įkvėpimų. Turėjau galimybę kelis mėnesius praleisti menininkų rezidencijose visame pasaulyje, tokiose vietose kaip Senegalas, Pekinas ir Paryžius. Labai vertinu šias keliones. Teko susipažinti su daug originalių menininkų, pamatyti įdomių vietų ir su jais susijusių žmonių. Taip pat turėjau laiko juos pažinti ir suprasti. Didelė tokio tipo kelionių svarba yra tai, kad suteikiama ir nakvynė bei studija – tada gaunu viską, ko reikia nevaržomam ir kūrybingam darbui.

Kam skirti tavo darbai?

Aš nepasirinkau konkrečios auditorijos. Tapau tai, ką norėčiau užfiksuoti, kas man svarbu ir noriu tuo pasidalinti su visais. Daugiausia piešiu realistiškus portretus. Iki šiol tai buvo paveikslai be paslėptų simbolių, atmosferiškesni (nors naujausiose serijose tai keičiasi). Anksčiau mane daugiausia domino trumpalaikės emocinės būsenos. Taip pat užmegzdama ryšius su modeliais norėjau užfiksuoti „modelio sielą“. Man atrodo, kad mano paveikslai dažniausiai yra universalūs ir prieinami, labiau nei, pavyzdžiui, konceptualus menas. Dirbu su viltimi, kad mano darbai patiks ir suprantami įvairaus amžiaus, skirtingo jautrumo, išsilavinimo, skirtingų kultūrinių sluoksnių žmonėms.

Mažas ar didelis formatas?

Tik baigusi studijas geriausiai jaučiausi didesniame 200cm x 120cm formate ir tokius paveikslus tapiau. Šiuo metu dirbu su mažesniais. Šiais metais mano didžiausias paveikslas buvo 150x100cm išmatavimų, o dabar piešiu 120x80cm ir 50cm x 40cm drobę. Priešingai nei atrodo, mažesnis formatas nereiškia mažiau darbo. Sukomponuoti ir užfiksuoti idėją ant mažesnės drobės dažnai yra sunkiau.

Ar yra pati stebuklingiausia vieta žemėje?

Yra keletas tokių vietų, kurios man yra ypač ypatingos. Pirmieji – kur patyriau beveik mistinę patirtį – buvo Himalajai. Man labai pasisekė, kad galėjau atsidurti Anapurnos viršūnėje, pajusti ir pamatyti vieno aukščiausių pasaulio kalnų didybę.

Kinų patarlė sako, kad dievai gyvena kalnuose. Tą aš ten patyriau.

Kokių temų savo darbe nenagrinėjate?

Prieš dvejus metus man pasiūlė labai didelį užsakymą. 13 figūrų paveikslai ant vienos drobės. Jei imčiausi šio darbo, tai būtų didžiausias ir pelningiausias mano projektas. Tačiau jį užsakęs žmogus turėjo „savo viziją“ apie kūrinį. Niekada neneigiu ir nepaisau užsakovo idėjų, tačiau šiuo paveikslu buvo siekiama nuvertinti man svarbias vertybes, todėl atsisakiau ir nepriėmiau užsakymo.

Mėgstamiausias laisvalaikio praleidimo būdas?

Atsipalaidavimas ir atsipalaidavimas susitinkant su draugais, laisvė ir pastangos bėgiojant ar važiuojant dviračiu ir, jei įmanoma, aplankant naujas vietas. Pastaruoju metu man patinka būti skaitykloje ir galiu skaityti labai įvairias knygas, įskaitant anatomijos vadovėlį.

Kur norėtum būti po 5, 10, 15 metų?

Vis dar ieškau savo vietos žemėje. Laimei, turiu profesiją, kuri leidžia dirbti praktiškai bet kurioje pasaulio vietoje ir visada galiu siekti savo tikslų, kad ir kur būčiau…
Ir tai mane žavi.

Ačiū už interviu! Linkiu visų jūsų svajonių išsipildymo ir sėkmės… Prabangios prekės!